Olimpinių žaidynių priimančioji šalis turi daug problemų ir atsakomybės. Pastatykite naujas ar modernizuokite esamas sporto aikšteles, pastatykite konkurentus į olimpinį kaimą, aprūpinkite juos viskuo, ko reikia, įskaitant maistą. Ir tai labai sunki užduotis!
Olimpinėse žaidynėse dalyvauja daugybė sportininkų ir kiekvienas iš jų turi savo mitybą, savo kulinarines nuostatas, atsirandančias dėl nacionalinių, religinių ypatybių, taip pat individualią kūno reakciją.
Bet kuriame olimpiniame kaime (ir, žinoma, ir dabartinėse Londono olimpinėse žaidynėse) yra keli restoranai, veikiantys savitarnos pagrindu, kai kiekvienas lankytojas savarankiškai pasiima tuos patiekalus, kuriuos nori valgyti. Be to, niekas to neriboja nei renkantis maistą, nei porcijas. Kriterijus yra tik sportininko sveikatos būklė ir apetitas. Siūlomo meniu asortimentas yra labai platus, jame yra patiekalų iš skirtingų mėsos, žuvies ir paukštienos rūšių, įvairių vegetariškų patiekalų, visų rūšių šaltų ir karštų užkandžių, šalutinių patiekalų, desertų, saldainių, jie gali patenkinti reikliausią skonį.
Olimpiniams sportininkams siūlomame meniu taip pat yra patiekalų, specialiai paruoštų žmonėms, kurie griežtai laikosi religinių kanonų, pavyzdžiui, košerinio maisto judaizmo šalininkams, halal maisto stačiatikių musulmonams ir kt.
Daugelyje delegacijų taip pat yra virėjų, kurie savo sportininkams ruošia nacionalinę virtuvę. Pavyzdžiui, Ukrainos nacionalinei komandai virėjai tradiciškai ruošia barščius ir koldūnus, kazachams - manti ir arklienos mėsos patiekalus, sportininkams iš Uzbekistano - garsųjį pilafą.
Kiekvienas sportininkas, jei pageidauja, gali valgyti ne olimpiniame kaime. Bet tai atsitinka retai dėl įtempto treniruočių ir varžybų grafiko.
Suvartoto maisto kiekis priklauso ne tik nuo individualių olimpinio atleto kūno savybių, bet ir nuo sporto, kuriame jis užsiima, bei perkeltų apkrovų. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad sunkvežimis ir oro šautuvas sunaudoja skirtingą energijos kiekį, todėl jam reikalinga skirtinga kalorijų ir sudėties mityba.
